|
|
Amacı gayet açık olmakla beraber, zaman içinde savunma planlamasını uygulamanın ne kadar karmaşık bir görev olduğu görülmüştür. Savunma planlaması başlıca yedi “geleneksel” planlama disiplini vasıtasıyla yürütülmüştür: silahlanma, sivil olağanüstü hal, danışma, komuta ve kontrol, kuvvet, lojistik, kaynak ve nükleer planlama.
|
|
|
While its aim is straightforward, implementing defence planning has proven to be a complex undertaking over the years and is conducted primarily by seven “traditional” planning disciplines: armaments; civil emergency; consultation, command and control; force; logistics; nuclear; and resource planning. Each of these disciplines, however, has heretofore been managed by a different NATO committee or body, been guided by different directives, has contributed to the overall aim differently, and has followed different procedures. Moreover, other disciplines/activities — like intelligence, standardisation, air defence and operational planning — also support defence planning, further complicating the issue. Ensuring that the combined efforts of all these actors are coherent and harmonised is a considerable challenge, especially given that there is no single senior body responsible for all of them. The North Atlantic Council is responsible for many of them, but force and nuclear planning as well as some aspects of logistics and resource planning are conducted on behalf of the Defence Planning Committee or the Nuclear Planning Group, both of which meet at 25 (all NATO members except France, which is not part of the integrated military structure).
|
|
|
Alors que cet objectif est sans ambiguïté, la mise en oeuvre de la planification de la défense s’est avérée au fil des années une entreprise complexe, essentiellement accomplie via sept disciplines de planification « traditionnelles » : les armements, les urgences dans le domaine civil, le commandement et le contrôle en consultation, les forces, la logistique, le nucléaire et la planification des ressources. Jusqu’à ce jour toutefois, chacune de ces disciplines relève d’un comité ou d’un organe différent de l’OTAN, est régie par des directives différentes, contribue différemment à l’objectif global et suit des procédures différentes. Qui plus est, d’autres disciplines/activités — telles que les opérations de renseignement, la normalisation, la défense aérienne et la planification opérationnelle – soutiennent également la planification de la défense, ce qui complique encore le problème. Veiller à la cohérence et à l’harmonie des efforts combinés de tous ces acteurs représente un formidable défi, en particulier parce qu’il n’existe aucun instance de haut niveau régissant l’ensemble. Le Conseil de l’Atlantique Nord est responsable de nombre de ces acteurs, mais la planification des forces et la planification nucléaire, ainsi que certains aspects de la logistique et de la planification des ressources, sont menés au nom du Comité des plans de défense ou du Groupe des plans nucléaires, siégeant tous les deux à vingt-cinq (tous les membres de l’OTAN, à l’exception de la France, qui ne fait pas partie de la structure militaire intégrée).
|
|
|
Während die Zielsetzung klar ist, hat sich die praktische Umsetzung der Verteidigungsplanung im Laufe der Jahre als eine komplizierte Angelegenheit erwiesen, die hauptsächlich von sieben „traditionellen“ Planungsbereichen gesteuert wird: Rüstung, zivile Notfallplanung, Konsultations- und Führungssysteme, Streitkräfteplanung, Logistik, nukleare Planung und Ressourcenplanung. Diese Sektoren sind jedoch bisher von verschiedenen NATO-Ausschüssen oder -Gremien geleitet worden, folgten unterschiedlichen Richtlinien, leisteten unterschiedliche Beiträge zur Erreichung des übergeordneten Zieles und wandten unterschiedliche Verfahren an. Zudem wird die Verteidigungsplanung, was die Sache zusätzlich erschwert, auch von anderen Sektoren/Aktivitäten (Nachrichtendienste, Standardisierung, Luftabwehr und Einsatzplanung) unterstützt. Sicherzustellen, dass wirklich alle Bemühungen aller dieser Akteure harmonisch miteinander verbunden und aufeinander abgestimmt werden, ist eine bedeutende Herausforderung, vor allem weil es kein hochrangiges Gremium gibt, das für die Gesamtheit dieser Bemühungen zuständig wäre. Der Nordatlantikrat ist für viele Bereiche zuständig, aber die Streitkräfteplanung und die nukleare Planung sowie einige Aspekte der Logistik und der Ressourcenplanung fallen in die Zuständigkeit des Verteidigungsplanungsausschusses bzw. der Nuklearen Planungsgruppe, die beide 25 Mitglieder haben (alle NATO-Staaten außer Frankreich, das nicht der integrierten Militärstruktur angehört).
|
|
|
Por muy simple y claro que sea su propósito, la implementación del proceso de elaboración de planes de defensa ha demostrado ser una empresa difícil dirigida principalmente por siete disciplinas “tradicionales” de planificación: planes de armamentos, emergencias civiles, consultas, mando y control, fuerzas, logística, nuclear y de recursos. Pero hasta ahora cada una de ellas había sido gestionada dentro de la OTAN por un organismo o comité diferente, había seguido directivas muy variadas, había contribuido de forma distinta a los objetivos globales y había seguido procedimientos diversos. Además existen otras actividades o disciplinas, como inteligencia, normalización, defensa aérea y planes operativos, que también tienen que ver con la planificación de la defensa, complicando todavía más la situación. Garantizar que los esfuerzos combinados de todos los participantes resultan coherentes y armónicos representa un reto considerable, especialmente porque no existe un único organismo superior responsable de todos ellos. El Consejo del Atlántico Norte tiene la responsabilidad de la mayoría, pero los planes de fuerzas y nucleares y algunos aspectos de los de recursos y logísticos se desarrollan bajo la autoridad del Comité de Planes de Defensa o del Grupo de Planes Nucleares, que se reúnen en formato de 25 países (todos los miembros excepto Francia, que no forma parte de la estructura militar integrada).
|
|
|
Apesar de o seu objectivo ser claro, ao longo dos anos a implementação do planeamento da defesa tem demonstrado ser um empreendimento complexo, sendo realizado fundamentalmente através de sete disciplinas de planeamento “tradicionais”: armamento, emergência civil, comando e controlo, forças, logística, nuclear e planeamento dos recursos. Porém, até ao momento estas disciplinas têm sido geridas por diferentes comités ou órgãos da OTAN, orientadas por diferentes directivas, contribuído de forma diferenciada para o objectivo final e têm seguido procedimentos diferentes. Além disso, existem outras disciplinas/actividades, como a informação, a normalização, a defesa aérea e o planeamento operacional, que também apoiam o planeamento da defesa, o que complica a questão ainda mais. Assegurar que os esforços combinados de todos estes actores são coerentes e harmoniosos é um desafio considerável, em particular tendo em conta que não existe nenhum organismo superior responsável por todos eles. O Conselho do Atlântico Norte é responsável por muitos deles, mas o planeamento nuclear e das forças, bem como alguns aspectos da logística e do planeamento dos recursos são levados a cabo em nome do Comité de Planeamento da Defesa ou do Grupo de Planeamento Nuclear, que reúnem a 25 (todos os membros da OTAN excepto a França, que não faz parte da estrutura militar integrada).
|
|
|
Hoewel het doel volstrekt duidelijk is, is defensieplanning in de loop der jaren toch een complexe onderneming gebleken, die hoofdzakelijk wordt uitgevoerd door zeven "traditionele" planningsdisciplines: bewapening, civiele verdediging, overleg, commando en controle, strijdmacht, logistiek, nucleaire en middelenplanning. Ieder van deze disciplines werd tot dusver echter aangestuurd door een ander NAVO-comité of -orgaan, volgde verschillende richtlijnen, droeg op verschillende wijzen bij aan het algehele doel, en volgde verschillende procedures. Bovendien zijn er nog andere disciplines en/of activiteiten - zoals inlichtingen, standaardisatie, luchtverdediging en operationele planning - die ook ondersteuning bieden aan de defensieplanning, waardoor de situatie nog ingewikkelder is. Zorgen dat de inspanningen van al deze partijen coherent zijn en goed op elkaar afgestemd, is een behoorlijke uitdaging, vooral omdat er niet een hoog orgaan bestaat dat de eindverantwoordelijkheid draagt. De Noord-Atlantische Raad is verantwoordelijk voor een groot deel van deze taken, maar strijdkrachtplanning en nucleaire planning en sommige aspecten van de logistieke en de middelenplanning vallen onder het Defensieplanningcomité of de Nucleaire Planninggroep, die beide in de samenstelling van 25 leden bijeenkomen (alle NAVO-leden behalve Frankrijk, dat geen onderdeel is van de geïntegreerde militaire structuur).
|
|
|
Макар че целта е ясна, на практика с течение на годините планирането на отбраната се оказа сложно начинание, което се осъществява най-вече в седем „традиционни” области на планирането - въоръжения, гражданска отбрана в извънредни ситуации, консултации, командване и контрол, въоръжени сили, тилово осигуряване, ядрени сили и материално-техническо осигуряване. Всяка от тези области се ръководи от отделен комитет или структура на НАТО по специални насоки и процедури, допринасяйки по различен начин за постигане на общата цел Освен това се добавят и другите области като разузнаването, стандартизацията и планирането на противовъздушната отбрана и операциите, които още повече усложняват процеса. Да се съгласуват и синхронизират усилията на всички тези разнородни структури е изключително трудна задача, още повече, че те не са поставени под обща шапка. Вярно е, че за повечето от тях отговаря Северноатлантическият съвет, но планирането на въоръжените и ядрените сили, както и някои аспекти на тиловото и материално-техническото осигуряване са поверени на Комитета за планиране на отбраната или Групата за ядрено планиране, в които участват представители на 25 страни-членки (всички държави от НАТО без Франция, която не участва в интегрираната военна структура).
|
|
|
Selvom dette mål er ligetil, har det i årenes løb vist sig at være en kompleks opgave gennem forsvarsplanlægning, som primært finder sted vha. syv "traditionelle" planlægningsdiscipliner: materiel, civilt beredskab, konsultation, kommando og kontrol, styrker, logistik, atomar og redningsplanlægning. Hver af disse discipliner er hidtil blevet behandlet i forskellige komiteer eller organer i NATO, været styret af forskellige retningslinjer, har bidraget på forskellig måde til det overordnede mål og har fulgt forskellige procedurer. Desuden støtter andre discipliner/aktiviteter som fx efterretninger, standardisering, luftforsvar og operationel planlægning også forsvarsplanlægningen, hvilket yderligere komplicerer det hele. Det er en betragtelig udfordring at sikre, at den samlede indsats fra alle disse aktører forenes på en sammenhængende og harmoniseret måde, navnlig når der ikke findes et enkelt organ, som har ansvar for alle. Det Nordatlantiske Råd har ansvar for mange af dem, men styrkeplanlægning og atomar planlægning samt visse aspekter af logistik og ressourceplanlægning gennemføres på vegne af Forsvarsplanlægningskomiteen eller Den Nukleare Planlægningsgruppe, som begge har deltagelse af 25 lande (alle medlemmer af NATO bortset fra Frankrig, som ikke deltager i den integrerede militære struktur).
|
|
|
Miközben a cél egyértelmű, a védelmi tervezés bevezetéséről az évek során bebizonyosodott, hogy rendkívül összetett folyamat, és hogy alapvetően hét “hagyományos” tervezési diszciplína alapján történik: fegyverzet, polgári veszélyhelyzetek, konzultáció, vezetés és irányítás, haderők, logisztika, nukleáris és erőforrás-tervezés. Mindezen diszciplínák azonban külön-külön NATO-testület vagy bizottság ellenőrzése alatt álltak, különböző utasítások alapján készültek, és különböző módon különböző eljárások által járultak hozzá az átfogó célokhoz. Ezen túlmenően, olyan egyéb diszciplínák illetve tevékenységek – mint a hírszerzés, a szabványosítás, a légvédelem, és a műveleti tervezés – is léteznek, amelyek támogatják a védelmi tervezést, de tovább komplikálják a kérdést. Jelentős kihívás mindezen szereplők együttes erőfeszítését koherens és harmonizált formába önteni, különösképpen figyelembe venni azt, hogy nincs egyetlen vezető testület, amely mindegyikért felelne. Az Észak-atlanti Tanács sokak tekintetében felelős, de a haderő és nukleáris tervezés, valamint a logisztika és az erőforrás bizonyos aspektusai a Védelmi Tervezési Bizottság vagy a Nukleáris Tervezési Bizottság hatáskörébe tartozik, melyek 25-ös létszámban üléseznek (minden NATO-tag, kivéve Franciaországot, aki nem tagja az integrált katonai struktúrának).
|
|
|
Þó að markmið hennar sé einfalt hefur reynst flókið að hrinda áætlanagerðinni í framkvæmd gegnum tíðina og hún hefur að megni til tekið mið af sjö „hefðbundnum“ greinum áætlanagerðar er lúta að: hergögnum, almannavörnum, herstjórnarkerfi, herafla, flutningsstjórnun, kjarnorkumálum og auðlindastjórnun. Sérhverri þessara greina hefur hingað til verið stýrt af einni NATO-nefnd eða ráði, hver hefur haft sín eigin markmið, hver hefur lagt til hinna almennu markmiða með sínum hætti og hefur haft sín eigin verkferli. Auk þess koma aðrar greinar að varnaráætlanagerðinni, eins og leyniþjónustur, samræmingardeildir, loftvarnastjórnir og aðgerðaáætlanadeildir, sem flækir málið enn frekar. Mikil áskorun er fólgin í því að tryggja að starf allra þessara aðila hangi saman og sé samvirkt, sérstaklega í ljósi þess að engin ein yfirstofnun stýrir starfi þeirra allra. Atlantshafsráðið er ábyrgt fyrir mörgum þeirra, en heraflaáætlanir og kjarnorkuáætlanagerð, sem og ákveðnir hlutar flutningsstjórnarinnar og auðlindastjórnarinnar eru í höndum varnaráætlananefndarinnar eða kjarnorkuáætlanahópsins, þar sem 25 ríki eiga fulltrúa (öll aðildarríki NATO nema Frakkland, sem ekki er hluti af samþætta hernaðarskipulaginu).
|
|
|
Nors ir turint konkrečius tikslus, gynybos planavimo įgyvendinimas metams bėgant pasirodė esąs sudėtingas uždavinys, kuris pirmiausia vykdomas septyniomis „tradicinėmis“ planavimo disciplinomis: ginkluotės, civilinių ekstremalių situacijų, konsultacijų, vadovavimo ir kontrolės, pajėgų, logistikos, branduoliniu ir išteklių planavimu. Tačiau už kiekvieną šių disciplinų iki šiol buvo atsakingi skirtingi NATO komitetai ar biurai, jas reglamentavo skirtingos direktyvos, jos skirtingai prisidėdavo prie bendro tikslo ir buvo vykdomos pagal skirtingas procedūras. Be to, problemą dar apsunkino kitos disciplinos ir veikla – kaip antai, žvalgyba, standartizacija, oro gynyba ir operacijų planavimas, taip pat paramos gynybos planavimas. Užtikrinti, kad bendros visų institucijų pastangos būtų darnios ir suderintos, yra išties nelengvas iššūkis, tuo labiau, kad nėra vienos kokios nors aukštesnės instancijos, kuriai jie visi būtų pavaldūs. Už daugelį jų yra atsakinga Šiaurės Atlanto Taryba, tačiau pajėgų ir branduolinis planavimas, taip pat kai kurie logistikos ir išteklių planavimo aspektai priklauso Gynybos planavimo komitetui arba Branduolinio planavimo grupei, kurių kiekvieną sudaro 25 nariai (visos NATO valstybės, išskyrus Prancūziją, kuri į integruotą karinę struktūrą neįeina).
|
|
|
Selv om målet er direkte, har det å gjennomføre forsvarsplanleggingen gjennom mange år vist seg å være et komplekst foretagende, og den brukes hovedsakelig av syv ”tradisjonelle” planleggingsdisipliner: materiell-, sivil katastrofe-, konsultasjons-, kommando og kontroll-, styrke-, logistikk-, kjernefysisk- og ressursplanlegging. Hver av disse disiplinene har imidlertid hittil vært håndtert av forskjellige NATO-komiteer eller –organer styrt av forskjellige direktiver, de har bidratt på forskjellig måte til det overordnete målet, og har fulgt forskjellige prosedyrer. I tillegg til dette er det andre disipliner og aktiviteter – som etterretning, standardisering, luftforsvar og operativ planlegging – som også støtter forsvarsplanlegging, noe som ytterligere kompliserer saken. Å sikre at det kombinerte arbeidet til alle disse aktørene henger sammen og er i harmoni, er en vesentlig utfordring, særlig ettersom det ikke er bare ett seniororgan som har ansvar for dem alle. Det nord-atlantiske råd er ansvarlig for mange av dem, men styrke- og kjernefysisk planlegging så vel som noen aspekter ved logistikk og ressursplanlegging, utføres på vegne av Forsvarsplanleggingskomiteen eller Den kjernefysiske planleggingsgruppen, som begge møtes i 25 (alle NATO-medlemmene bortsett fra Frankrike, som ikke er del av den integrerte militærstrukturen).
|
|
|
O ile cel jest prosty, wdrażanie planowania obrony przez te lata okazało się złożonym przedsięwzięciem i jest prowadzone przede wszystkim w siedmiu „tradycyjnych” dyscyplinach planowania; są to: uzbrojenie, planowanie cywilne na wypadek sytuacji nadzwyczajnych, konsultacje, dowodzenie i kontrola, siły, logistyka, planowanie nuklearne i gospodarka zasobami. Jednak dotychczas każda z tych dyscyplin było zarządzana przez inny komitet lub organ NATO, a nawet kierowana było innymi dyrektywami i realizowana według innych procedur. Co więcej, inne dyscypliny/ działania – takie jak wywiad, standaryzacja, obrona powietrzna i planowanie operacyjne – także wspierają planowanie obrony, co w dalszym stopniu komplikuję tę kwestię. Zapewnienie spójności i harmonizacji wysiłków podejmowanych przez te wszystkie podmioty jest dużym wyzwaniem, zwłaszcza ze względu na to, że nie ma jednego wyższego rangą organu ponoszącego odpowiedzialność za nie wszystkie, ale planowanie sił i planowanie nuklearne, a także niektóre aspekty logistyki i gospodarki zasobami są prowadzone w imieniu Komitetu Planowania Obrony lub Grupy Planowania Nuklearnego, a oba te obradują w składzie 25 (przedstawicieli wszystkich państw członkowskich NATO z wyjątkiem Francji, która nie jest częścią zintegrowanej struktury wojskowej).
|
|
|
Aj keď je cieľ jednoduchý, uskutočnenie obranného plánovania sa v priebehu rokov ukázalo byť komplexným procesom. Vykonáva sa najmä cez sedem „tradičných“ plánovacích disciplín – vyzbrojovanie; civilné núdzové plánovanie; konzultácie, riadenie a velenie; sily; logistika; jadrové sily; zdroje. Každá z týchto disciplín však doteraz bola riadená iným výborom alebo orgánom NATO, usmerňovaná rozdielnymi smernicami, inak prispievala k celkovému cieľu a sledovala iné prostupy. Navyše iné disciplíny/aktivity – ako spravodajstvo, štandardizácia, protivzdušná obrana a operačné plánovanie – takisto podporujú obranné plánovanie, čím sa vec ďalej komplikuje. Zabezpečiť systémovosť a súlad celého úsilia všetkých uvedených aktérov je značnou výzvou, najmä ak neexistuje jednotný orgán na vysokej úrovni, ktorý by niesol za všetko zodpovednosť. Severoatlantická rada je zodpovedná za mnoho z nich, ale plánovanie síl a plánovanie jadrových síl, ako aj niektoré aspekty plánovania logistiky a plánovania zdrojov vykonáva Výbor pre obranné plánovanie alebo Skupina pre jadrové plánovanie, ktoré sa stretávajú vo formáte 25 (všetkých členov NATO okrem Francúzska, ktoré nie je súčasťou integrovanej vojenskej štruktúry).
|
|
|
Čeprav je namen obrambnega načrtovanja precej enostaven, pa se je sam proces skozi leta izkazal za zelo zapletenega in poteka pretežno po sedmih "tradicionalnih" področjih načrtovanja: oborožitev, civilne krizne razmere, posvetovanje, poveljevanje in kontrola, načrtovanje sil, načrtovanje logistike, jedrsko načrtovanje in načrtovanje virov. Vsako od teh področij pa je do danes upravljal poseben odbor ali organ Nata, usmerjale so ga različne direktive, k skupnemu cilju je vsako prispevalo drugače in tudi sledilo različnim postopkom. Poleg tega so tu še druge dejavnosti, na primer zbiranje obveščevalnih podatkov, standardizacija, zračna obramba in operativno načrtovanje, ki prav tako podpirajo obrambno načrtovanje, kar stvari še dodatno zapleta. Zagotavljanje koherentnosti in usklajenosti združenih prizadevanj vseh teh dejavnikov je precejšen izziv, sploh če pomislimo, da ni nobenega organa na višji ravni, ki bi bil odgovoren za vse. Severnoatlantski svet je sicer pristojen za številne med njimi, toda načrtovanje sil in jedrsko načrtovanje, pa tudi nekateri vidiki načrtovanja logistike in virov, se izvajajo v imenu Odbora za obrambno načrtovanje ali Skupine za jedrsko načrtovanje, ki se obe sestajata v sestavi 25 članic (vseh članic Nata razen Francije, ki ni vključena v integrirano vojaško strukturo).
|
|
|
Lai gan mērķis ir skaidrs, aizsardzības plānošanas īstenošana gadu gaitā ir izrādījies sarežģīts uzdevums un tā tiek veikta pamatā septiņās „tradicionālās” plānošanas disciplīnās: bruņojums, civilās ārkārtas situācijas, konsultācijas par pavēlniecību un kontroli, karaspēks, loģistika, kodolieroči un resursu plānošana. Katru no šīm disciplīnām līdz šim ir pārvaldījusi atsevišķa NATO komiteja vai struktūra, ir bijušas dažādas vadošās direktīvas, ir bijis atšķirīgs ieguldījums katra mērķa sasniegšanā un dažādas procedūras. Turklāt arī citas disciplīnas/aktivitātes – tādas kā izlūkošana, standartizācija, pretgaisa aizsardzība un operatīvā plānošana – sniedz atbalstu aizsardzības plānošanā, padarot šo jautājumu vēl sarežģītāku. Nodrošināt saskaņu un līdzsvaru starp visiem minētajiem pasākumiem ir liels izaicinājums, īpaši ņemot vērā to, ka nav nevienas augstākās institūcijas, kas būtu atbildīga par visu pasākumu kopumu. Par daudziem ir atbildīga Ziemeļatlantijas padome, bet spēku un kodolplānošana, kā arī daži loģistikas un resursu plānošanas aspekti tiek risināti Aizsardzības plānošanas komitejas vai Kodolplānošanas komitejas pārraudzībā, kur abas šīs organizācijas tiekas 25 valstu sastāvā (visas NATO dalībvalstis, izņemot Franciju, kas nepiedalās integrētajā militārajā struktūrā).
|
|
|
Хоча цілі оборонного планування є чітко визначеними, їхнє практичне досягнення є доволі складним процесом, який здійснюється у семи “традиційних“ галузях планування: озброєння, надзвичайні ситуації, командування і управління, формування збройних сил, матеріально-технічне забезпечення, ядерне та ресурсне планування. За кожну з цих галузей відповідає окремий комітет або орган НАТО, що керуються різними вказівками, роблять різний внесок у виконання спільної справи і працюють відповідно до різних процедур. Більше того, результати діяльності в інших галузях, таких як розвідка, стандартизація, повітряна оборона і оперативне планування, також враховується у загальному процесі оборонного планування, що ще більше ускладнює це питання. Забезпечення послідовності і відповідності зусиль усіх цих дійових осіб є дуже непростим завданням, особливо якщо взяти до уваги, що не існує єдиного органу, який би забезпечував загальне керівництво. Північноатлантична рада відповідає за роботу багатьох з цих структур, але, наприклад, ядерне планування та планування збройних сил, а також деякі аспекти тилового забезпечення і планування ресурсів перебувають у компетенції Комітету оборонного планування або Групи ядерного планування, які проводять засідання у складі представників 25 країн (усіх країн – членів НАТО, за винятком Франції, яка не є членом інтегрованої військової структури).
|
